visi mes strategai
šis tekstas turėjo būti apie knygas apie strategiją, bet gavosi šis tas svarbesnio
APIE AUTORIŲ
aš Edvinas, strategas, dirbęs su tokiais vardais kaip „Vinted“, „Kilo“, „MAXIMA“, „Swedbank“, „Altra“ (seniau – „Ignalinos atominė elektrinė“).
jei „montag“ narstomos temos aktualios, kiekvieną jų drauge galime pagvildenti ir kitais formatais – mentoriauju specialistams ir vadovams, organizuoju mokymus, kalbu renginiuose ir vedu praktines, darbines žinių sesijas komandoms.
AKTUALIJOS
pernai „Synthesis Consulting Group“ Sengirei sukūrė naują turto klasę – neįkertamą turtą. šiemet pristatė pensijų fondus miškams. paremkim.
„Fabula“ apie taros grąžinimą prakalbo reinkarnacijos terminais. nežinau, kam taromatams kampanijos – Lietuvoje, berods, surenkama 95% taros? – bet ši yra nuo-sta-bi.
visos įdomios kampanijos viešojoje erdvėje – socialinė reklama. gerai čia ar blogai, klausykit?
vis dar turiu atvirų valandų individualioms konsultacijoms / mentorystėms. subalansuota CMO, DIY founderiams, agentūrų vadovams ir komandų vadovams, senior rinkodaros specialistams. daugiau info čia!
PAGR. TEMA
šitas tekstas turėjo būti ne apie tai
tiesa ta, kad šitas tekstas turėjo būti knygos apžvalga.
knygos apie strategiją.
tokias knygas mėgstu ir nusiperku taip impulsyviai, kad net pamirštu egzistuojant iki kol į duris nepasibeldžia kurjeris.
tiesa ta, kad nors teoriškai knygos apie strategiją skamba intriguojančiai – ką gi ten tie strategai taip giliai mąsto?! – realybėje apie stratego darbą papasakoti tekstu taip pat sunku, kaip apie buvimą sportininku.
David Foster Wallace šį paradoksą yra aprašęs taip – perfrazuosiu:
kai stebime sportininkus aikštelėje viršijant visas žmogiškų galimybių ribas, virstant literaliais antžmogiais, bėgant, metant, spiriant greičiau, taikliau, toliau, visu kūnu jaučiame tą pastangą ir tuo pačiu metu nesuprantame, kaip tai įmanoma. ir kai po rungtynių reporteris ateina su mikrofonu pakalbinti geriausiai pasirodžiusio žaidėjo, nevalingai tikimės išgirsti didžiąją paslaptį. tik štai, ji skamba taip: tereikia atiduoti 110% savęs. atlikimo papasakoti neįmanoma žodžiais ar tekstais – todėl visos sportininkų biografijos tokios neinformatyvios.
— David Foster Wallace „How Tracy Austin Broke My Heart“ (iš „Consider the Lobster“)
pridėkime į šį sąrašą ir strategus.
viskas, ką jiems pavyksta papasakoti apie tai, kaip sukurti strategiją, yra tai, ką aš pasakosiu savo būsimam pirmagimiui ruošiantis į pirmą klasę: gerai pagalvok prieš darant, mokykis iš klaidų, apsvarstyk kelias galimybes.
o visi likę dalykai šiose knygose yra savireklama ir saviterapija. aukščiausi pasiekimai ir didžiausios abejonės.
aš dirbau su „Coca-Cola“! ir normalu nežinoti visko.
„suklupau ir nieko čia nebepakeisi“
jis buvo žavingas.
žilstelėjęs, su gracingu britišku akcentu, nors ir olandas, stilingas, iškalbingas, mokėjo žodį naudoti kaip peilį, pleduką ir paraką. tokie, natūralu, traukia ir sujaukia protą, aptemdo vidinį kritiką.
aptemdė.
nesusilaikiau. susigundžiau. o manimi pasinaudojo.
taip perskaičiau dar vieną knygą apie strategiją. ir nusvilau.
knyga, apie kurią kalbu – Martin Weigel, daugybę metų globaliose agentūrose, tokiose kaip Wieden+Kennedy, pradirbusio garsaus stratego 58 savirefleksinių miniatiūrų rinkinys „Strategy is a Verb“.
toks jausmas, kad visos knygos apie strategija yra vienodai blogos, bet blogos skirtingai.
arba paprasčiausiai blogos man.
kas gi man neįtiko?
knygą sudaro 58 trumpi skyriai.
jie yra pakankamai trumpi, kad juos įveikęs jaustumeis produktyvus ir protingas, bet pakankamai ilgi, kad pastebėtum, kad kartojasi, kartojasi, kartojasi.
ši knyga yra įsitikinimų sąrašas – ji sako: turėtų būti taip.
skyrių 58, o temos iš tikrųjų tik kelios:
strategija kaip ateities kūrimas. skyriai change, decide, imagine, leap, discard, enter kalba apie tai, kad strategijos darbas yra sugalvoti ateitį.
strategija kaip nesikeičianti praktika. remember, harness, nurture ir believe skyriai iš esmės kalba, kad strategija veikia taip, kaip visada veikė, nepaisant pokyčių pasaulyje.
strategija kaip veiksmas. tai ne teorinis, o svarbiausia bet kokio praktikos žingsnio dalis. puikus ego boostas! skyriai: own, execute, devote, care.
strategija kaip žodžiai. aiškiai užrašyta strategija bus geriau suprasta nei neaiškiai užrašyta, anot skyrių weave, shape, name, aspire, refine, translate. yup.
strategija kaip nuomonė. skyriai judge, act, observe, interrogate ragina strategijoje nebijoti nuomonės.
strategija kaip supratimas. understand, wander, struggle, channel, escape, reveal, serve yra apie tai, kaip suprasti savo sprendžiamą problemą ir auditorijas.
strategija kaip pardavimas. resist, excite, protect, steward, negotiate dalys pasakoja apie neglamūrišką užkulisinį darbą parduodant strategijas realiems žmonėms.
strategija kaip stiprybė. lever, excel, work, embody ir speak sako, kad jūs jau esate puikūs, tereikia tai išnaudoti.
strategija kaip nesikartojimas. tolerate, disobey, ignore ir unlearn visi yra tas pats skyrius, raginantis neklausyti sėkmės istorijų ir kurti savąją.
na, ir krūva saviterapijos skyrių, kurie ragina gerbti, mylėti ir branginti [įrašykite savo subjektą].
jūs matot ir aš matau, kad knyga nėra kvaila
geriau supraskime auditorijas, ilgiau galvokime sprendimus, geriau užrašykime, parduokime juos įmonėje žmonėms – visi šie patarimai geri ir teisingi. netgi astrologiški – universalūs ir tinkantys daugeliui darbų.
ši knyga nieko negali išmokyti. negali išmokyti naujoko, nes jis nesupras, kas tas pardavimas. negali išmokyti senimo, nes anie jau viską žino.
jos tegali atspindėti nepasitikėjimą savimi. netikėjimą, kad visgi kažką supranti. ir džiaugsmą pajutus, kad gal kažkas ir gausis.
kas savaime gal ir yra savotiška pozityvi investicija į šios visuomenės grupės gerovę – šis darbas yra nuolatinis stovėjimas starto linijoje susiėmus už galvos ir nežinant, į kurią pusę bėgt pasigirdus šūviui.
kodėl tuomet taip nusivyliau?
nes eilinį kartą pasielgiau kaip strategas: išjungiau atmintį, atmerkiau akis, atsiverčiau ir tikėjausi sužinoti kažką naujo.
deja.
visos mano skaitytos strategijos knygos yra apie procesą arba identiteto krizę
o tai jau šis tas įdomaus.
nereikia 250 psl. knygos aprašyti strategijos procesui – suprask, kas vyksta, pagalvok keletą būdų, ką galėtum padaryti, kas sujauktų situacijos rutiną, pabandyk įtikinti aplink esančius žmones, kad pabandyti kainuoja pigiau, nei nedaryti nieko.
tik tiek.
bet identiteto krizės knygos (kuriai, beje, priskirčiau ir Martin Weigel knygą, ir kiek anksčiau mano apžvelgtą Richard Huntington panašaus žanro išstojimą), man nebesignalizuoja to bravado, kuriuo pasižymėdavo reklamos klasikų knygos (kaip kad „Ogilvy on Advertising“).
beje, plačiau apie Richard Huntington knygą čia:
šios knygos – elegijos, žmonių, paliekančių ilgametes tvirtas pozicijas agentūroje.
jos nuosaikios, gynybiškos ir raminančios, veikiau leidžiančios išsikrauti, išsipurtyti iš plunksnų nerimą, pasijausti, kad viskas tau gerai. net jei taip neatrodo.
o dar: jos kalba žmogui, dirbančiam agentūroje, geriausia – kūrybinėje, geriausia – vieninteliam strategui agentūroje, geriausia – besitrinančiam tarp kliento, vadybininko ir kūrybininko, iš kurių nei vienas negali pasakyti, kuo tiksliai tas strategas užsiima.
daug žodžių apie dalykus, kuriuos paaiškintų ir pasakymas: tereikia galvojimui atiduoti 110% savęs.
visi mes strategai
iš tiesų, paskutiniu metu ir Lietuvoje, ir pasaulyje stebėjome didžiųjų agentūrų vargą bei vidinių agentūrų, butikinių kūrybinių kontorų ir solopreneurių iškilimą, kuris pasiekė ir pas strategus. sistema išmontuota.
savo ar ne savo noru institucionalizuoti strategai eina į laisvę, joje rašo ir ginčijasi apie tai, kas yra ar nėra strategija, nors nebėra kam prieštarauti – visi galvoja tą patį.
strategai eina į laisvę, bet ir strategija jau nebėra jų rankose ir galvose įkalinta, kaip buvo 1960-1970-aisiais, kai strateginio planavimo praktika dar tik formavosi JAV ir UK.
strategija yra visų. ir visi yra strategai.
ne kaip ta žymioji valytoja iš „NASA“, kuri užsiima raketų leidimu.
tiesiogine prasme:
visi turime geriau ar blogiau išvystytą situacijos tyrimo praktiką. ji sumažina neužtikrintumą, jeigu ir ne iki 100%, tai tiek, kad būtų galima ramiau jaustis apsisprendžiant kažką daryti.
visi bandom sau paaiškinti, kas esame. kaip individai, kaip kolektyvas, kaip įmonė. darbai už mus, kaip 60-ųjų „DDB“ vestos kūrybinės revoliucijos metu, nebekalba, jaučiame poreikį kalbėti patys.
visi reikalaujame iš savęs ir iš kolegų pagrįsti: ką tu čia darai? ką tai duos?
o jei tai nevyksta – vis tiek atrodo savaime suprantama, kad turėtume turėti, tik dar nepribrendom.
juk versle taip buvo ne visą laiką!
man atrodo, kad jau esame eroje, kur strategija yra visuotinis reikalas
strategija – tai nebe žmogus iš bokšto, kuris žino geriau už visus.
nebe darbas, priskirtas kažkam atlikti.
nebe paslauga, kurią perki ir gauni prezentacijos forma.
gal netgi ir nebe ritualas, kuris suburia praktikų komandas ir pagal nustatytas taisykles padeda jiems susitarti, ką daryti toliau.
eroje, kai AI žada atimti iš žmonių vis daugiau techninės veiklos – administravimo, planavimo, dokumentavimo – vis daugiau turėsime tiesiog spręsti: kas toliau?
o tai ir yra strategija.
tik nebedėvinti švarko ir neįgarsinanti skaidrių.
tai yra strategija kaip valia, kaip rizika, kaip drebančios rankos ir adrenalinas. kaip visi baisūs dalykai, kuriuos verslas būdavo linkęs pirkti kartą per keletą metų ir spręsti keleto mėnesių bėgyje. tik kasdien po keliolika, keliasdešimt kartų.
strategija išlaisvinta ir vargu, ar bus jai kur sugrįžti. o ir strategų iš išorės visada reikės – nuomonė iš šalies visada naudinga – tik ir jie turbūt keisis.
keičiasi.
bet strategijos knygų turbūt nebereikės. nes nebėra ką užjausti dėl vienatvės:
šiandien visi esame strategai.
POST SCRIPTUM
Martin Weigel – tikrai talentingas žodžių kalvis, tai jei nuspręsit knygą skaityti patys – veikiausiai nesusivilsit. viskas vardan dramos!